Savaitgalį pasirodė trumpa žinutė apie LLRI siūlymus privatizuoti valstybinius Lietuvos miškus. Kaip mylinti gamtą ir besidominti su aplinką susijusiomis problemomis, jaučiuosi atsakinga pakomentuoti šiuos LLRI pasiūlymus.
Visų pirma, kokie šie pasiūlymai? “Kadangi ūkinių miškų auginimas, priežiūra ir medienos realizavimas yra verslo šaka, tai neturėtų būti valstybės institucijų funkcija, todėl juos būtina privatizuoti. Kitų miškų (apsauginių, rezervatų ir specialios paskirties) valdyme turėtų būti remiamasi kuo mažesnio valstybės įsikišimo principu leidžiant privatiems subjektams atlikti didžiąją dalį funkcijų. […]Privatizuoti visus ūkinės paskirties miškus (71,7 proc. visų Lietuvos miškų) paliekant valstybės institucijų atsakomybėje tik išskirtinius objektus, gamtos paminklus. Tokiu būdu atsirastų galimybė žymiai sumažinti urėdijų darbuotojų skaičių, sutaupyti lėšų.“
Miškų privatizavimas grindžiamas tuo, kad miškų valdymas nėra valstybės funkcija, t.y. miškai nereikalingi vykdyti valstybės veiklą, todėl, pasak LLRI, miškai neturėtų priklausyti valstybei. Šioje vietoje pamirštama, kad į miškų suteikiamą naudą pretenduoja ir eiliniai šalies gyventojai. Kiekvienas iš mūsų neįsivaizduoja poilsio be miško suteikiamų malonumų… O daugeliui iš mūsų tai yra ir pragyvenimo šaltinis.
LLRI pamiršta diskutuoti apie tai, kas turi moralinę teisę į miškus. Miškas nėra produktas, kurį galima sukurti per kelis metus. Brandžiam miškui susiformuoti reikia nuo 200 iki 500 metų. Kaip rinkoje įvertinti tokio miško kainą? Ar rinkos medienos kaina būtų pakankama? Jei miškai būtų privatizuoti, verslas įgautų visas su miškų eksploatavimu susijusias teises… Ar galima tikėtis kad privatus miškas bus atviras visiems norintiems juo pasivaikščioti? Ir šiandien, nors įstatymai neleidžia, ne vienas Lietuvos gyventojas pretenduoja į valstybinius Lietuvos miškus, paežeres ir paupius… Asmeniškai teko susidurti su aršiais šių valstybinių teritorijų „savininkais“ praėjusią vasarą. Ar privatizavimo atveju bus užtikrintas įėjimas į miškus ir bus pasekta Švedijos pavyzdžiu, kur kiekvienas turi teisę vaikščioti, uogauti, grybauti, stovyklauti privačiuose miškuose. Ar bus patrauklesnis JAV modelis, kur yra nelegalu naudotis privataus miško teikiamais malonumais.
LLRI straipsnyje lyginamas Lietuvos miškų valdymas ir nešama piniginė nauda su Latvijos miškų ūkiu. Lietuvos miškininkystė įvardijama kaip neefektyvi. Tačiau nediskutuojama apie pačių miškų būklę. Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, Lietuvoje vis daugiau atkuriama miško, to pasėkoje miško žemės plotas didėja Ar miškų privatizavimas užtikrintų šią tendenciją? Ar tikrai privatizacija yra vienintelis būdas užtikrinti didesnį miškininkystės efektyvumą? Gal vertėtu pasidomėti praėjusių metų Nobelio premijos laureatės, Elinor Ostrom, tyrimais, kurie rodo, kad gamtos išteklių privatizacija ne visada yra efektyvi ir gali būti netgi pražūtinga.
2010-02-09 -- 23:56
Nors dažnai esu privataus kapitalo šalininkas :) sikartą palaikau tavo mintį Jurate. Visuomenė turėtu pribręsti privatizacijai. Viena tokią, stambiu mastu, Lietuva jau turėjo… Pasekmes visi žinom.
Vietiniu miškų “apdirbime” patirties taipogi netrūksta.
2010-02-11 -- 11:35
Dekui, Juratei uz si straispsniuka. Niekaip nesuprantu kam LLRI tarnauja? Ne Lietuvai, tai tikrai. Pasiulymai reformuoti Sodra taipogi atrode antisolidarus. Toks akivaizdus lobizmas neitiketinas ir izulus? Budamas svietimo institucija (bent jau pavadinimas i tai apeliuoja) sis institutas net nesigilina i vietinius kulturinius, ekonominius ar socialinius ypatumus. Is esmes jie siulo vykdyti, taip vadinama “macdonaldizacija” - amerikietisku sistemu idiegima. Visa tai atrodo nerimta, bet galbut, tai yra tik visuomenes reakcijos tikrinimas. Kad suzinotu “how low can Lithuanians go”. Kad sis institutas tiria kazkokius procesus tai aisku, bet tikrai ne tuos, kuriuos paskutiniu metu patys siulo. Mes cia su Tomu pasnekejom ta tema ir pagalvojom, kad tai galetu buti idomus zurnalistinis darbas: pasigylinti kam sis institutas dirba ir kas ji finansuoja. Butu idomu