Rimta Kava Internete

Finansai, Ekonomika, Inovacija

“Gelbėkime planetą” šaukia žalieji bei kiti aplinkos aktyvistai, siekdami atkreipti dėmesį į globalinio klimato atšilimo gresiančias pasekmes. Kaip bebūtų keista, iš tikrųjų reikia gelbėtis mums patiems, o ne planetą. Gyvybė Žemėje egzistuoja apytikriai 3.5mlrd. metų ir nėra pagrindo manyti, jog artimiausiu metu kas nors pasikeis. Gyvybė Žemėje per savo gyvavimo istoriją pergyveno dar ne tokius kataklizmus, todėl šiuo metu stebimas ir prognozuojamas klimato atšilimas bus tik eilinis įvykis Žemės chronologijoje. Astronominiame kalendoriuje gyvybė Žemėje egzistuos dar mažiausiai 0.5-1.0 mlrd. metų, vėliau gyvybei pasidarys per karšta (kaip šiuo metu yra Merkurijuje), o po 4mrld. metų Žemė beveik garantuotai nustos egzistuoti.

Turbūt daugelis esate girdėję, jog gruodžio pradžioje Kopenhagoje vyks klimato kaitos konferencija, kuri turėtų svarstyti Kioto sutarties pratęsimą. Todėl diskusija šiuo metu keliama į kitą lygmenį, t.y. ne kaip grąžinti globalinį klimatą į istoriškai pagrįstus rėmus (kaip buvo maždaug prieš 150-200m.), o kaip išvengti nekontroliuojamo klimato atšilimo, kuomet žmonijai gresia realus pavojus jei ne išnykti, tai bent grižti į akmens amžiaus lygį.  Mokslininkai, tiriantys klimatą, vieningai sutaria, kad riba, už kurios beveik garantuotai prasidės nekonktroliuojamas klimato atšilimas, yra +2C aukščiau prieš-industrinės epochos temperatūros (prieš 150-200m.). Kiek plačiau šie skaičiai buvo aptarti anksčiau. Temperatūra Žemėje yra tiesiogiai susijusi su atmosferoje esančiomis CO2 dujomis, todėl noredami neviršyti +2C ribos, galime papildyti atmosferą ne daugiau kaip 750mlrd. tonų (750Gt) CO2 dujų. Šis didelis skaičius savaime nieko nereiškia, jei nepalyginsime su kiekiu, papildančiu atmosferą kasmet, t.y. maždaug 30Gt, kuris reiškia, jog teturime 25 metų “atsargą”. Kadangi visiems aišku, jog nuo bet kurių metų sausio 1d. nepavyks “užsukti CO2 kranelio”, mažinti CO2 emisijas į atmosferą reikia pradėti jau dabar bei mažinti nuosekliai ir gan sparčiai. Kuo vėliau pradėsime mažinti emisijas, tuo sparčiau teks mažinti. Kalbant dar moksliškiau, yra tik 67% tikimybė, jog, paleidę 750Gt, neviršysime +2C.  Jei norime padidinti tikimybę iki 75%, tuomet limitas yra tik 600Gt ir t.t.

Kaip bebūtų gaila, bet štai čia baigiasi mokslas ir prasideda nesutarimai tarp valstybių, politikų ar net paprastų žmonių, kas labiausiai kaltas, bei kas turėtų prisiimti didžiausią dalį išlaidų, siekiant sumažinti šiltnamio dujų emisijas, nes stebuklingu būdu CO2 dujų iš atmosferos greitai nepašalinsime. Nesvarbu, ką darytume, kokias technologijas panaudotume ar naujas sukurtume, viskas kainuos ir kainuos didelius pinigus. Besivystančios šalys su Kinija priešakyje tvirtina, jog dėl klimato atšilimo didžiąja dalimi atsakingos išsivysčiusios Vakarų valstybės (pirmiausia JAV), kurios savo gerovę sukūrė didžiulių CO2 emisijų sąskaita. Kad problema būtų skaidri, German Advisory Council on Climate Change paruošė ataskaitą, pateikdami išsamią emisijų analizę bei globalinį emisijų balansą, remiantis lygiateisiškumo principu. Šio principo esmė yra ta, kad bendrą “leistinų” emisijų kiekį (750Gt, nes jei daugiau, prasidės negrįžtami/ nekontroliuojami klimato pokyčiai) reikia paskirstyti pagal gyventojų skaičių. Juk logiška, kad skurdesnės šalys kurį laiką turėtų teisę naudotis senomis technologijomis (nes kitokių kol kas neturi net ir išsivysčiusios šalys), kad pakeltų savo gyvenimo standartus, kaip tą jau padarė išsivysčiusios šalys. Tokiu būdu galima paskaičiuoti, kiek metų kiekvienai šaliai liko, kad ir toliau “gamintų” CO2 dujas pagal “business-as-usual”. Šiame grafike matome tokiu principu paskaičiuotus šokiruojancius skaičius. JAV beliko tik 6 metai!!!, Vokietijai - 10, Rusijai - 9, kas reiškia, jog išsivysčiusios šalys iš esmės yra “anglies bankrote”. Žinoma, neabejotinai bus pasinaudota galimybe (mokamai ar nemokamai) “panaudoti” besivystančių šalių emisijas, nors tai amoralu, nebent toms šalims būtų atitinkamai sumokėta, kad jos galėtų padidinti savo gerbūvį pinigais ar technologijomis, o ne anglies emisijomis. Tuo tarpu didžiosioms besivystančioms šalims, kaip matome, liko Kinijai - 24, Indijai - 88, Indonezijai - 67 metai. Tik klausimas kas nustatys tą kainą?

Dabar pabandykime įsivaizduoti diskusijas Kopenhagos konferencijoje, kuomet išsivysčiusios šalys apeliuos į žmonijos/pasaulio sąžinę ir iškels misiją gelbėti planetą ir solidariai visam pasauliui veržtis diržus, siekiant efektyvinti gamybą, diegti pažangias technologijas, kas yra neabejotinai gerai, bet daug kainuos. Negana to, tos pažangios technologijos dažniausiai yra išsivysčiusių šalių rankose. Reikia pripažinti, kad ES savo misiją suvokia geriau, nei JAV ir bando svarstyti savo pagalbą besivystančioms šalims, tik aišku susiduria ir toliau susidurs su tuo pačiu lygiateisiškumo principu, nes pačios ES šalys irgi yra netolygiai išsivysčiusios. Tuo tarpu Kinija, nors ir nenori prisiimti konkrečių įsipareigojimų mažinti emisijas, “namų darbus” atlieka visai neblogai, ir jau lenkia JAV pagal energijos šaltinių panaudojimo efektyvumą. Tuo tarpu JAV Kongreso nariai šiuo metu svarsto įstatymą, kuriame prie įsipareigojimų mažinti emisijas būtų papildomas punktas apmokestinti Kinijos plieną ir kitus energijai imlius produktus, nes priešingu atveju JAV plieno pramonė taps nekonkurencinga. Galima įsivaizduoti Kinijos reakciją ir laikyseną Kopenhagos konferencijoje, kai toks įstatymas bus priimtas. O jei jis nebus priimtas, ką JAV galės pademonstruoti Kopenhagos konferencijoje? Kad ir toliau neprisiims jokių isipareigojimų, nes tai trukdo ekonomikai? Galutinai žudantis optimizmą yra faktas, jog net ir Kioto protokolas, kuris turėjo tapti kelrode žvaigžde, sprendžiant klimato problemas, tapo visišku fiasko. Pirmiausia, vietoj -5% emisijų sumažinimo, lyginant su 1990m., emisijos iš tikrųjų padidėjo… +40%! Antra, vietoj realių žingsnių mažinant emisijas, buvo imtasi dirbtinių, sakyčiau netgi amoralių priemonių, kaip antai emisijų kvotų prekyba, tarytum tai butų verslas. Verslą, aišku, daryti galima, bet kam tuomet vargintis ir aušinti burnas Balyje ar Kopenhagoje? Vienintelės šalys, rimtai žiūrinčios į Kioto protokolą yra tik Danija, Vokietija, UK. Australijai buvo leista didinti emisijas, tai ji sėkmingai ir didino. Norvegija sodina miškus Azijoj, kad kompensuotų savo emisijų augimą (legalu pagal Kiotą), o Rusija dėl Sovietų Sąjungos iširimo ir ekonomikos griūties, savaime įvykdė Kioto sutarties įpareigojimus. Tačiau Rusijos tikrąjį požiūrį į klimatą demonstruoja įsipareigojimas emisijas 2020m. sumažinti -10-15%, lyginant su 1990m, kas reiškia emisijų padidinimą 40%!!, lyginant su 2007m. Vertinant globaliai, vilčių yra nedaug, kad kas nors realiai būtų susitarta Kopenhagoje, nes išskyrus Vokietija ir UK, daugiau nė viena didelė šalis nerodo didelio noro, ką nors rimtai daryti.

Panašu, kad politikai vargiai susitars dėl tokių globalių problemų sprendimo, ypač ekonominės krizės akivaizdoje, nes visiems ir toliau rūpi tik bankai. Politikai net geriausiu atveju darys tik tai, ką juos spaus daryti žmonės. O ar patys žmonės supranta problemą ar kaip visada valdžia turi kažką daryti? Todėl pabandykime pasvarstyti, apie klimato atšilimo problemos priežastis plačiau.  Žmonės turėtų apie tai galvoti, nes mūsų yra beveik 7mlrd. ir padaugėja 75mln. kasmet. Todėl mes patys, deja, esame problemos dalis. Tai gal visgi žmonių yra perdaug? Kaip keistai tai neskambėtų, visiems žmonėms reikia bent jau valgyti, o maistas pagaminamas išimtinai naudojant iškastinį kurą. Dabar ne 19 amžius, kuomet gyveno vos 1mlrd. žmonių, kad galėtume išsimaitinti tik arkliais traukiamų plūgų pagalba. Kad ši mintis neatrodytų šventvagiška, galima pacituoti Tertullian is 3 m.e. amžiaus: “we are burdensome to the world, the resources are scarcely adequate for us…already nature does not sustain us”.  Žymiausias panašios nuomonės propaguotojas moderniais laikais (prieš 200m.) buvo Thomas Malthus. Galima būtų sakyti, jog tokios teorijos nepasitvirtino, tačiau rimčiau pagalvojus prieiname išvadą, jog visa žmonija šiuo metu laikosi ant naftos: maistas, transportas, Internetas ir absoliučiai viskas. Nukirskite naftos bambagyslę ir šiuolaikinę civilizaciją ištiks kolapsas, koks ištiko senovines majų ar kitas civilizacijas. Galbūt Malthus teorija kaip tik todėl ir nepasitvirtino, kad atsirado nafta, o kad nepasitvirtintų ir ateityje, reikia sugalvoti, kuo pakeisti iškastinį kurą ne tik dėl klimato atšilimo pristabdymo, bet ir visos žmonijos ateities. Tuo pačiu ne paskutinėj vietoj yra ir gimstamumo skatinimo/ribojimo diskusija, bet tiesiog perdaug vienoj vietoj apie viską.

Jeigu nenorime karais ar kitaip mažinti žmonijos skaičiaus, ką tada aukoti ar, tiksliau pasakius, ko atsisakyti? New Scientist spalio 24d. numeryje atspausdino itin vertą susimąstymo straipsnį apie mūsų taip pamėgtus naminius gyvūnus. Pasirodo, jog vidutinio ar didelio šuns ekologinis pėdsakas yra dvigubai didesnis už Toyota Lan Cruiser džipo, o katės - kaip VW Golf. Robert&Brenda Vale, knygos Time to eat the dog: the real guide to sustainable living autoriai, paskaičiavo, kad kačių iš 10 šalių su didžiausiu kačių skaičiumi maisto poreikiams patenkinti reikia skirti 1.5 Naujosios Zelandijos ploto! Daug kam ši tema gali būti skausminga, bet reikia realybei pažvelgti tiesiai i akis. Žmonės, kaip bet kurie kiti gyvūnai, yra savanaudžiai, todėl visuomet yra tendencija savo ar savo grupės interesus iškelti aukščiau kitų. Vieni ras pasiteisinimą skraidyti lėktuvais kas savaitę, ar kas mėnesį, kiti - laikyti naminius gyvūnus, treti - pagrįs džipo saugumo privalumus ir t.t. iki begalybės. Gal vis dėlto klimato atšilimo pagrindinė priežastis ir yra žmogaus, kaip individo, savanaudiškumas, egoizmas ir trumparegiškumas, todėl, kaip ir kiekvienai kitai gyvūnų ar augalų rūšiai, žmonėms gresia išnykimas, nes neišsivystėme iki lygio, kad suvoktume aplinką ne kaip terpę, kuri tenkina mūsų poreikius, bet su kuria reikia sugyventi, nesvarbu ar ji gyva ar negyva būtų.

Norisi šį straipsnį pabaigti optimistine gaida. Mes esame protingų žmonių rūšis ir kartais atrodo, kad reikia tik kryptingų pastangų ir sėkmės. Jei tik pavyktų greičiau įgyvendinti branduolių sintezės reakcijos projektą arba nors pusę jau sukurtų ar beveik sukurtų “žalių” technologijų, ateitis gana ryškiai prašviesėtų. Tačiau kartu reikia, kad prašviesėtų ir mūsų pačių mintys.