Beskaitydamas įdomų straipsnį jog nuolatiniai / gerai apmokami darbai JAV akivaizdžiai nyksta iš darbo rinkos, nusprendžiau pagaliau pabaigti jau senokai pradėta rašinį į šį blogą kuriame noriu išdėstyti kelias mintis apie darbuotojo / darbdavio aplinka šiandieninėje globalioje ekonomikoje.
Taipogi verta paminėti kad šios mintys yra daugiau apie privatų sektorių, nes valstybinis sektorius su savo unikalia darbo rinka :) reikalauja daugiau patirties tame turinčio apžvalgininko.
Kas yra darbo rinka? Tai tiesiog erdvė kurioje yra suinteresuotos pusės, viena norinti parduoti, kita norinti isigyti (beje kaip ir kiekviena kita rinka). Bendrai paėmus pardavėjas šiuo atveju yra savo patirtį, žinias bei paslaugas siūlantis darbo ieškotojas, o pirkėjas - potencialus darbdavys, norintis šias žinias bei patirtį panaudoti savo versle.
Dažniausiai čia ir baigiasi pardavėjo domėjimasis pirkėju. Jis tiesiog de facto isitikines jog nauda kurią pirkėjas gauna isigyjęs prekę, yra pirkėjo reikalas. Svarbu jog būtų mokama sutarta kaina. Taip buvo praeityje. Deja, ši rinka, kaip ir daugelis kitų - smarkiai keičiasi
Charles Hugh Smith ankščiau minėtame straipsnyje rašo jog JAV darbo rinką pakeitė technologijos, įvairių vėliau subliuškusių burbulų sukurtos “netikros” darbo vietos, bei darbdavių neužtikrintumas dėl ateities.
Tai, kad reikia pažinti pirkėją, tam jog sandėris būtų abipusiai naudingas pasakys bet kuris sėkmingas pardavėjas. O jei abipusės naudos nebus - sandėris beveik garantuotai bus trumpalaikis. Kogi reikia šiandieniniam darbdaviui? Beabejo viso privataus verslo galutinis tikslas yra uždirbti pelną. Todėl darbo rinkos pirkėjo požiūrį šiuo atveju būtų galima suformuoti paprastai:
Kompanija (ar privatus darbdavys) samdantys darbuotoja suteikia jam šansą uždirbti pelną tai kompanijai kartu gaunant dali pelno pačiam.
Tai jau šiek tiek komplikuoja situaciją :) Gaunasi, jog dalinai pats samdomas darbuotojas yra pirkėjas galimybės kuria siūlo potencialus darbdavys - galimybės uždirbti dalį pelno. Ir atsisakyti pirkti negali, nes kitu atveju reiktu generuoti pelną pačiam, be darbdavio sukurtos terpės (ir tik nedidelė dalis darbuotojų sugebėtų tai padaryti).
Kokia pelno dali darbuotojui siūlo darbdavys? Nuo ko tai priklauso?
Galutinė suma kurią gauna samdomas darbuotojas, kitaip dar vadinama atlyginimu, didžiają dalimi priklauso nuo to kiek pats darbuotjas uždirbo pelno / turi potencialą jo uždirbti. Visi kiti faktoriai tik šiek tiek koreguojantys.
Beabejo, vieni darbdaviai / verslo sritys sukuria palankesnes sąlygas darbuotojui generuoti pelną (ir tuo pačiu didesnį atlyginima sau) nei kiti ir tai visuomet reikia įvertinti priimant sprendimus darbo rinkoje. Taipogi yra su darbo pobūdžiu, kuris vienu atveju leidžia generuoti akivaizdų pelną (pardavimai, produkto kūrimas) o kitu galbūt sunkiau apskaičiuojamą (administracinis, pagalbinis darbas).
Todėl žiūrint iš samdomo darbuotojo pusės, šiuolaiknėje darbo rinkoje reikia reguliariai atnaujinti žinias bei nusimanyti srityje kurioje dirbi, tam kad galėtum uždirbti didesnį pelną / sukurti didesne vertę. Tokiu atveju dingsta priklausomybė nuo konkrečios terpės (konkretaus darbdavio). Beje technologijoms tobulėjant ir informacijos kiekiui dvigubėjant kas dveji metai, tai šioks toks įšūkis.
Žiūrint iš darbdavio perspektyvos, gerą pelną generuojantis darbuotojas visuomet bus vertinamas. Dažniausiai augant darbuotojo generuojamam pelnui jam bus siūloma vis didesnė to pelno dalis. Kaikuriais atvejais kuomet darbuotojo generuojamas pelnas tampa kritinis verslo kompanijai, jam pasiuloma tapti verslo bendrasavininku.
Pabaigai apie pasiteisinimus. Rinka tokia vieta kur norint gauti gerą sandėrį abi dalyvaujančios pusės turi pažinoti aplinką bei suprasti ko nori kita pusė. Juk jeigu turguje (supaprastintas bet visgi rinkos varijantas :) parduodi bulves po 5 eurus/kg o aplinkiniai pardavejai po 1eur/kg kaltinti pirkeja kad neperka tavo prekės būtų jokios naudos neduosiantis pasiteisinimo ieškojimas…
Aš už tai jog abu rinkos dalyviai gautu naudą.
2010-03-29 -- 21:33
Pirmiausia manau, kad privataus sektoriaus darbas nuo viesojo sektoriaus nedaug skiriasi, tik aisku privaciame sektoriuje daugiau darbu, kur aiskiai galima nustatyti kuriama verte. Bet ne cia esme. Kiekvienas zmogus, kur jis bedirbtu, turetu saves klausti, ar jis vertas tu pinigu, t.y. pvz. ar ta pati darba nepadarytu, koks jaunesnis kolega uz pigiau. Juk niekam nepaslaptis, kad nepriklausomai nuo sektoriaus, vyresni darbuotojai uzdirba daugiau, daznai nepriklausomai nuo atliekamo darbo sudetingumo. Problema viesame sektoriuje sukuria nuolatinio pastovaus darbo pobudis, kai turetu buti terminuotas/nenuolatinis kontraktas visiems iki ~50 metu amziaus. Panasiai daznai yra ir privaciame sektoriuje, kur vyresni darbuotojai, kaip taisykle uzima vadovaujancias pareigas, is kuriu vis sunkiau juos iskrapstyti.
Bet pati didziausia problema apskritai, kuri tiesiogiai susijusi su darbo santykiu iskreipimu yra GEROVE. Pastarieji du geroves ir pastovaus augimo desimtmeciai issivysciusiose valstybese sugadino zmoniu morale. Dabar visi nori maziau dirbti ir daugiau uzdirbti, nes visi “stengiasi” ir “nusipelno” daugiau. Kuomet augimas nesustojantis, sukuriama situacija, kada ir su minimaliom pastangom gaunamas pusetinas variantas, o tuomet uztenka tiesiog “stengtis” ir busi “nusipelnes”. Rezultatas tuomet yra antroj vietoj, svarbiausia “stengtis”, nors ir be rezultatu. Kas tuomet bepaklaus, ar sukurei verte? Esi vertingas vien tuo, jog “stengiesi”, t.y. ateini i darba. Darbo santykiu iskreipimas tuomet ir atsirado, kuomet vietoj “kiek esu vertas?” tapo “kiek esu nusipelnes?”.
2010-04-02 -- 15:49
Del vyresniu darbuotoju visuomet gaunanciu didesnes algas, manyciau jog tokia praktika nelabai veikia privaciame sektoriuje. Greiciau tik viesajame / pusiau viesajame. Toks vaizdas jog vyresni zmones uzdirba daugiau (ir tuo paciu uzima valdancias pozicijas kompanijose) gali susidaryti del vadovaujamo darbo privaciame sektoriuje pobudzio. Vadovavimas, ypac tarptautineje kompanijoje yra sugebejimas produktyviai komunikuoti tiek su kitomis valdanciomis grandimis tiek su tais kam vadovauji. Viskas cia remiasi i patirti bei zmoniu pazinima, todel labai retai auksto lygio vadovai bus jauni. Patirtis igyjama (jeigu igyjama) su metais :)
Visiskai sutinku del GEROVES pavyzdzio, dar galima prideti tuos netvarius bumu sukuriamus darbus. Kuomet pav. NT bumo laiku statybininkai Airijoje gaudovo tukstantinius atlyginimus vie tik todel kad atvykdavo i darba. Po metu kitu atsirado supratimas jog taip ir turi buti, statybininko profesija yra verta didelio atlyginimo ir t.t. Visa tai kaip paaiskejo - buvo virtualu.