Pamenu, vienoje iš pirmuju A.Čekuolio laidų populiariai buvo nagrinejamas skruzdeliu gyvenimas bei skruzdelyno, kaip bendrijos, koncepcija. Laidos vedejas gretino dvi bendruomenes - skruzdeliu ir žmoniu. Tema, kuria trumpai nagrinesiu, privers pažvelgti i esminius šiu dvieju bendriju skirtumus bei pabrežti unikalu, tik žmoniu bendrijai budinga reiškini - vartotojiškuma. Pradžioje apie darbšciuosius vabzdžius.
Skruzdes, kaip ir kiti gyviai, išskyrus žmogu, neturi abstraktaus mastymo. Kitaip tariant, neužduoda sau klausimo “Kodel?”. Bet dirba susitarusios ir praneša apie pavojus, turi lyderius ir pasikliauna hierarchiniu valdymu (pastarieji pastebejimai budingi ir žmonems). Skruzdeles dirba darniai ir susitarus del svarbiausios priežasties - išlikti. Berods, darome tai ir mes, vis delto jos tai daro geriau - naudojasi jau mirusios gamtos resursais, taip pat šalina kenkejus ekosistemoje, kuriai priklauso, pateisindamos joms skirta “miško sanitaru” varda. Skruzdelynai sunešti iš spygliuociams nebereikalingu spygliu, o ju maisto raciona sudaro kiti vabzdžiai-parazitai, seklos, nektaras, kitu gyviu paliktas maistas. Ir visa tai “tik” tam, kad išlikti. Daugiau joms nieko nereikia.
Dabar apie žmogu: žudome gyva(!) gamta, kad patenkintume poreikius, kurie seniai (nuo akmens amžiaus ar seniau) nebesusije su išlikimo klausimu. Žudome, kad turetume daugiau nei mums reikia.
Užmušto gyvulio kailis gelbejo žmogu nuo šalcio, toki veiksma vis dar pateisina išlikimo teorija. Kokia teorija pateisina gyvuno žudyma, kad iš jo kailio pasiutais kailiniais šiltoje(!) patalpoje podiumu vaikšcioja manekenes? Arba, nukirstas ir sudegintas medis suteikdavo šiluma pirmykšcio žmogaus oloje, tai taip pat galime “nurašyti” i išlikimo teorija. Vel gi, kokia teorija pateisina ištysai iškirstus slenius ir miškus, kad turetume medines spintas, kuriose kabo mineti kailiniai?
Ir visgi yra tokia teorija, pavadinkime ja Vartotojiškumo teorija. Skirtingai nuo kitu teoriju jos atsiradima padiktavo ne gamta, o viena iš žmogaus savybiu - godumas. Jos formule paprasta: P×∞=C (P-poreikis, C-chaosas).
Kuo toliau, tuo chaotiškesnis tampa pasaulis. Gamtiniai reiškiniai kaip niekad katastrofiški, ekonomines krizes tendencingai stipreja, dažneja karu. Aplinka nuolatos keiciasi del nuolat didejancio poreikio (P). Kai kurios šalys pavirto i ištysus gamybos konvejerius, maitinancius kitas besotes šalis. Žaliavos tokiems konvejeriams besaikiai tiekiamos iš visu kraštu, dažnai neatsižvelgiant i galimus poveikius gamtai. Kai ju pritruksta, kyla žaliavu kainos, paveikdamos ekonomines aplinkas. Del šiu žaliavu planuojami ir vykdomi karai. Parodoksaliai, kencia ir žusta mažai vartojantys del daugiau vartojanciuju tariamos geroves. Drasiai tai vadinu chaosu - aukšciau iliustruotos formules rezultatas (C).
Chaosas visur: išnaudojamose šalyse bei išnaudojanciose šalyse. Pirmose - nepilnavertes gyvenimo salygos, skurdas, mirtys ir ligos. Antrose - vartotojai tapo apkrauti vartojimo našta, kuri igavo grasinancias formas: kreditas, nutukimas, mažejantis gimstamumas. Vartotojiškumui viešpataujant, gerove pasiskirto netolygiai, bet bedos lieka visur. Visu tikslas turi tapti rezultato (C) pašalinimas.
Akivaizdu, kad dabartine pasaulio bendrija gyventi be poreikiu (P×(>1)) nebegali. Kaip gi šalinti padarini C?
Prisimenu Senekos žodžius: turtingas tas, kam skurdas mielas brolis. Privalome riboti savo vartojima ir formuleje P×∞=C elementa (∞) pakeisti skaiciumi, nuolat ji mažinti. Koks tas skaicius bus - pastangu reikalas. Jis mažes pradejus rušiuoti šiukšles (mažes nauju žaliavu poreikis), pradedant svarstyti ar neisigyjame pernelyg daug nebutinu daiktu, labiau rupintis savo sveikata (sveikai ir saikingai maitintis, sportuoti), ekologiškai mastyti. Galu gale imti pavyzdi iš skruzdeliu, kurios ima tiek kiek butina, taip palaikydamos darna jas supancioje ekosistemoje.
2008-12-15 -- 0:42
Idomiai parašei Artūrai.
Pilnai sutinku su mintimis, tačiau reikia pripažinti jog dabartinė kapitalistinė sistema pakankamai komplikuoja poreikių mažinimą. Netgi sakyčiau kad tas poreikis kuo toliau tuo labiau yra skatinamas, prekių gyvavimo ciklai trumpėja, vartotojai skatinami vartoti vis daugiau pastoviai augančiu reklamos skaičiumi ir t.t.
Įdomu kokį poveikį padarys šiems reiškiniams dabartinė finansų krizė. Tikekimes kad gerą :)
2008-12-15 -- 0:52
Būtent dėl to, kad poreikiai yra skatinami, reikia stengtis juos mažinti, nes lazda turi du galus. Kai viename gale stora, kitame plona.
2008-12-15 -- 1:02
Aš,tikiuosi, dėl esamos krizės žmonės labiau pradės vertinti kultūros rolę visuomenės gerovei. Kaip tik apie tai bandysiu parašyti sekančiame straipsniuke
2008-12-15 -- 11:19
Perteklinio vartojimo ideja pamazu taps moksline problema, nes krizes salygomis turi motyvuota pagrinda. Taciau kol nebus pakeista “priimtiniausia” pasaulio ekonomistams teorija apie cikline ir nuolat augancia ekonomika, tokios idejos bus tik teoriniai samprotavimai (beje mano nuomone cikliskumas nebutinai turi apimti krizes). Nuolatinio augimo teorija remiasi principu, kad nebuna stovejimo vietoje, yra arba pirmyn arba atgal. Fizikos poziuriu “balno taskas” (is kurio galima “judeti” i bet kuria puse) - itin nestabili busena, todel ekonomikos teorijos stabiluma tapatina su stagnacija (pries ar po krizes). Taciau sudetingose sistemose, kuriu viduje gali vykti daug tarpusavyje susijusiu reiskiniu, stabilumas nera stagnacija. Pvz, stabilus klimatas, kuomet po ziemos visada ateina numatytas pavasaris, nera stagnacija, o gamtos atsinaujinimas (priesingai nei globalinis atsilimas su visomis pasekmemis). Man asmeniskai stabili ekonomika nera neimanoma.
2008-12-18 -- 22:20
Tik pridėsiu (dabar kaip tik skaitinėju knygą R. Heilbroner knyga “Didieji ekonomistai”), kad vartojiškumo sąvoka ekonomikos teorijoje labai jauna ir buvo apibendrinta A. Smith 18 amžiuje. Prieš tai visuomenės santykiai buvo pagrįsti religija ir kultūra ar trečio asmens valdymu. Buvo nedora prašyti palūkanų už paskolą, ar keisti gamybos procesą tam kad padidinti jo našumą ir iš jo gaunamą pelną… Žinoma, vartojiškumo teorija arba jos priešprieša - taupumo teorija - aiškina vieną iš ekonomikos augimo teorijų, kuri skelbia, kad taupymo norma, t.y. sutaupytų pinigų investavimas, yra pagrindinis ekonomikos variklis.