Rimta Kava Internete

Finansai, Ekonomika, Inovacija

Šis straipsnis yra ankstesnio straipsnio, vadinkime jį įvadiniu, apie ugnikalnius tęsinys. Eyjafjallajokull ugnikalnis (kurio pavadinimą lietuviai turėtų nesunkiai išmokti ištarti “ejafjatlajokutl”:) su trenksmu išsiveržė balandžio 14 dieną ir nesustodamas veržėsi ilgiau nei mėnesį iki gegužės 23d. Nors šiuo metu ugnikalnis nebesiveržia ir pelenais nebespjaudo, užmigusiu jo laikyti negalima, nes vis dar veržiasi vandens garai bei giliai žemėje fiksuojami silpni žemės drebėjimai, todėl bet kuriuo momentu išsiveržimas gali atsinaujinti. Istoriniai duomenys byloja, kad šis ugnikalnis gali veržtis su pertraukomis labai ilgai, net iki pusantrų metų. Tačiau kadangi jis bent laikinai nurimo, galima pasvarstyti ko Žemės (pirmiausia turbūt Europos) gyventojai išmoko ar sužinojo.

Pirmiausia visi pamatėme, kaip stipriai esame priklausomi nuo poreikio ar būtinybės skraidyti (kas darbo reikalais, kas laisvalaikio). Tuo pačiu pamatėme, kokį chaosą gali sukelti net laikini oro erdvės uždarymai. Apie avialinijų nuostolius rašiau ankstesniame straipsnyje ir su kiekvienu draudimu tie nuostoliai didėjo. Neliko nieko kita, kaip su tokia situacija susitaikyti ir gyventi įprastą gyvenimą, žinant, kad bet kuriuo momentu įmanoma užstrigti svečioje šalyje. Žymiai idomiau buvo stebėti avialinijų veiksmus ir retoriką, reaguojant į oro erdvės apribojimus. Iškart po Eyjafjallajokull išsiveržimo buvo pilnai sustabdyti visi skrydžiai Europoje, nes, remiantis aviacijos taisyklėmis Europoje, tolerancija vulkaniniams pelenams buvo “nulinė”. Užsitęsus išsiveržimui greitai visi suprato, kad tai negerai. Šioje vietoje reikia priminti, kad kalčiausios šioje situacijoje buvo būtent avialinijos, kurias islandai daugybę kartų perspėjo dėl limitų/standartų būtinybės, tik tai niekam nerūpėjo visuotinio pakilimo ir gerovės laikais. Tačiau vietoje to, kad avialinijos ir lėktuvų variklių inžinieriai lėktų į laboratorijas testuoti variklių, susėdę nusprendė, koks vulkaninių pelenų kiekis galėtų būti nekenksmingas varikliams. Ši riba buvo nustatyta ties 0.002 g/m3. Vėliau, UK institucijos pakėlė limitą iki 0.004 g/m3, nors iki šiol niekas taip ir nežino, koks limitas visgi yra garantuotai saugus. Tuo pačiu įvairių šalių meteorologijos tarnybos, pasitelkusios atmosferos dinamikos modelius, pradėjo prognozuoti, kur ir, svarbiausia, kiek pelenų ore yra. Atrodė, jog pasiektas neblogas kompromisas, kuris galiojo iki tol, kol….prasidėjo nauji draudimai, šįkart jau remiantis naujai sutartu limitu. Galite spėti, kas buvo dėl to apkaltintas - žinoma, modeliai. British Airways vadas netgi išdrįso naudoti kaip argumentą faktą, jog patikrintuose varikliuose nebuvo rasta pelenų žymių, po ko sekė išvada, kad draudimai buvo pernelyg atsargūs. Argi ne dėlto ir nebuvo rasta tų pelenų, kad draudimai buvo savalaikiai?! Beje tuo pat metu būta pranešimų, jog kai kurių lėktuvų varikliuose buvo rastas gana žymus pelenų kiekis. Suprantama, kad, kai kaupiasi nuostoliai, loginis mąstymas gali būti išjungiamas. Negana to, buvo pradėta reikalauti, kad Europoje (kurios oro erdvėje yra tankiausias skrydžių tinklas) įsigaliotų JAV taisyklės, pagal kurias atitinkamos tarnybos avialinijoms tik suteikia informaciją apie pelenų buvimo vietą ir teikia rekomendacijas, bet ar skristi ir kur skristi sprendžia pačios avialinijos. Ar tai nepanašu į rekomendacijas išgėrusiam vairuotojui susilaikyti nuo vairavimo, bet kaip elgtis, spręstų pats vairuotojas? Reikia pabrėžti, kad JAV tokios taisyklės veiksmingos dėl fakto, kad oro erdvė nėra perpildyta kaip Europoje ir lėktuvai gali nesunkiai “apskristi” tuos debesis, nes vulkanai Amerikos žemyne yra tik vakarinėje pusėje (Havajai, Aliaska, ir Mount St. Helens). Avialinijų spaudimui buvo atsilaikyta ir pasiektas kompromisas, kad bus nustatomos dviejų rūšių zonos: neskraidymo ir rizikos zonos, avialinijoms leidžiant nuspręsti ar skristi į rizikos zoną ar ne.

Kitas dalykas, ko išmokome, tai, panaudojant esamus resursus, realiu laiku stebėti vulkaninių pelenų ar sieros judėjimą atmosferoje. Pasinaudosiu proga pareklamuoti savo ir kolegų galimybes. Kadangi Airijos atmosferos tyrimų stotis Mace Head yra unikalioje padėtyje Islandijos atžvilgiu, tokie stebėjimai tapo ypatingai svarbūs. Kiekvienas bakstėlėjęs nuorodą čia, gali pamatyti ar nedominuoja raudonas signalas (sulfatai ar liaudiškai siera). Tuo pačiu mano kolegos modeliuotojai patalpino savo pelenų prognozę, kurios pavyzdys patalpintas cia, o reikalui esant bus(buvo) čia. Įdomu, kad modelio prognozė šiuo atveju idealiai pasitvirtino ir vulkaninių pelenų debesis nusileido iki žemės paviršiaus, kuomet mes užfiksavome ir pelenus, ir sierą. Pasistengėmė, kad minėtos nuorodos puikiai veiktų ir iPhone ar kito tipo išmaniuosiuose telefonuose. Vulkaninių pelenų dalelės pavyzdys pateiktas čia (nekreipkite dėmesio į foną) (ši yra maždaug 10 mikrometrų dydžio ir jos visos labai skiriasi nuo įprastų laužo pelenų). Apibendrinant būtų galima pasakyti, jog per mėnesį išmokome tikrai nemažai: prognozuoti bei stebėti realiame laike vulkaninių pelenų bei sieros plitimą, o avialinijos gavo taisyklių bei prognozių rinkinį savo biznio reikmėms. Šiuo atveju būtų galima tvirtinti, kad iš šios krizės išėjome protingesni ir stipresni.

Tačiau ar viskas baigta šiame fronte? Deja, bijau, kad ne. Kaip esu minėjęs ankstesniame straipsnyje,  Eyjaflallajokull ugnikalnis yra priskiriamas nykštukams arba kaip aš vadinu - kaminas, tačiau kuris nežiūrint savo smulkumo sukėlė pakankamai daug problemų. Natūraliai kyla klausimas, ko galime tikėtis toliau iš Islandijos ugnikalnių? Apskritai ugnikalnių egzistavimas tam tikroje Žemės vietoje rodo, jog toje vietoje susiduria tektoninės plokštės, kurių judėjimas yra viena iš būtinų gyvybės sąlygų. Taigi, ugnikalniai veržėsi ir veršis, tik tai nebūtinai vyksta kiekvieną dieną, dėl ko dažnai juos pamirštame iki kol su trenksmu jie išsiveržia. Europoje yra ne tiek daug tų aktyvių ugnikalnių: keletas Graikijoje, keletas Italijoje ir nemažai Islandijoje. Islandijoje jų daug dėl to, kad Islandijos sala yra tiesiai virš tektoninių plokščių sandūros ir tos plokštės juda į priešingas puses, didindamos Atlanto vandenyną ir pačią Islandiją. Atlanto vandenynas platėja maždaug 1-2 cm/metus greičiu, todėl galime pvz. apytikriai suskaičiuoti, kad per 50mln. metų išplatės 500-1000km ir vėliau bus didesnis nei Ramusis vandenynas, tuo tarpu Ramusis vandenynas atitinkamai sumažės. Lygiai tuo pat būdu po maždaug 50mln. metų Viduržemio jūra išnyks ir t.t (tiesa, žmonių tuo metu greičiausiai jau nebebus). Tačiau kiek natūralu tai bebūtų, mus jaudina ugnikalniai čia ir dabar. O Islandijos ugnikalniai - ypatingai neramūs. Dar daugiau, jeigu tikėtume vienu Islandijos mokslininku, T. Thordarson, Islandijos ugnikalniai tikriausiai pereina į aktyvią fazę, todėl išsiveržimų turbūt daugės. Apskritai šiais metais ~150% padaugėjo žemės drebėjimų visame pasaulyje, kas tikriausiai rodo, jog gyvename neramiais laikais ir šiuo klausimu nuo mūsų tikriausiai niekas nepriklauso. Taigi, kurie Islandijos ugnikalniai mums kelia susirūpinimą? Pirmiausia, Katla ugnikalnis (antras didžiausias Islandijoje) dėl kelių priežasčių. (1) Jis yra ypač arti Eyjafjallajokull ugnikalnio (už ~25km), todėl jų magmos ertmės kažkaip gali būti susijusios. (2) Katla išsiveržia gerokai dažniau nei Eyjafjallajokull ugnikalnis, bet iki paskutinio karto, visuomet išsiverzdavo po Eyjafjallajokull’io išsiveržimo. Nors taip buvo tik tris kartus per pastaruosius 1000 metų ir statistika nedidelė, Gamta mėgsta dėsningumus. (3) Paskutinį kartą Katla išsiveržė dar 1918m., nors pagal statistiką išsiveržia vidutiniskai kas 50metų (~20 kartų per paskutinius 1000metų), todėl seniai jam laikas. (4) Visi geologiniai požymiai rodo, jog Katla pasirengusi išsiveržti bet kada. (5) Blogiausia, kad išsiveržus Eyjafjallajokull ugnikalniui, nuo gegužės 17d., kuomet buvo užfiksuotas pirmasis silpnas žemės drebėjimas po Katla ugnikalniu, jau užfiksuota 13 šiai dienai (tą rodantis paveikslėlis kiek žemiau tame puslapyje). Nežiūrint visų šių požymių, Katla yra nevienintelis nerimą keliantis, didelis ir pasiutęs ugnikalnis. Kiti žymesni yra  Hekla (didžiausias Islandijos ugnikalnis, paskutinį kartą išsiveržė 2000m., islandų vadinamas vartais į pragarą, bet šiuo metu ramus), Grimsvotn (paskutinio išsiveržimo 2004m. Islandijoje autorius, beveik nuolatos aktyvus ir iš tos pačios Laki sistemos, vieno baisiausių išsiveržimų Europos istorijoje), Askja bei kiti. Šiuos ugnikalnius paminėjau todėl, kad, sprendžiant pagal silpnus drebėjimus, jie šiuo metu yra aktyviausi ir iš esmės bet kuris gali išsiveržti pirmas, tačiau Katla turi pirmenybę, nes perdaug požymių rodo jos pasirengimą. Būtina pabrėžti, kad joks ugnikalnis nėra lengvai prognozuojamas, įmanoma tik numatyti, kuomet ugnikalnis gali išsiveržti bet kuriuo metu nuo dabar (toks yra Katla).

Ko galime tikėtis, jei Katla ar kitas žymus ugnikalnis išsiverš? Viskas priklauso nuo išsiveržimo pobūdžio ir stiprumo. Pirmiausia, tai turbūt pabrangtų jūrų keltų kompanijų akcijos, reiktų nusipirkti Stena Line akcijų tą pačią minutę:) Dėl klimato atšalimo labai nesijaudinčiau, nes laikinas atšalimas reikštų, jog būtų lietinga, vėsi vasara, žiemos metu padidėtų šildymo išlaidos, bet tikrai išgyventume. Juolab tai tęstųsi tik kokius metus. Dėl maisto, pagrindinių produktų netrūktų, ne vien nuo bulvių ar kitų daržovių priklausomi esam. Neskraidys lėktuvai - atgabens laivai, badauti neteks, juk šis išsiveržimas labiausiai paliestų tik Europą. Bet tam tikrų sutrikimų būtų. Aš tikrai nerekomenduoju niekam pirkti konservų, čia ne tas atvejis. Skrydžius kurį laiką, kokiam mėnesiui, kitam, reiktų pamiršti, bet juk turim technologijas, o turizmo sektorius  - ne vienintelė pramonės šaka. Tiesa, kitos pramonės šakos nuo aviacijos nemažai priklausomos…Tik reiktų prisiminti, kad konteinerinių laivų daug pustuščių plaukioja po ekonominio burbulo, taigi, rezervų turim. Šiaip situacija yra dvejopa. Islandijos prezidentas kartais laikomas alarmistu, panasiai, kaip Al Goras dėl klimato kaitos. Išties galėtų tapti alarmistu visuomenes akyse, jei Katla šiais metais neišsiveržtų. Iš kitos pusės, Islandijos prezidentas teisus - klausimas dėl Katlos yra ne jeigu išsiverš, o tik KADA? Bet kuriuo atveju, Islandija nukentėtų labiausiai, bet ši tauta žino, kad gyvena ant pragaro vartų ir su tokiu likimu jau seniai susitaikė.

Galima šį kartą pabaigti ir geromis naujienomis. Mokslininkų skaičiavimais, dėl Eyjafjallajokull ugnikalnio išsiveržimo atšaukti skrydžiai neišmetė į atmosferą ~2.9mln. tonų CO2, tuo tarpu pats ugnikalnis išmetė tik ~15tūkst. tonų - neabejotina nauda klimatui.