Rimta Kava Internete

Finansai, Ekonomika, Inovacija

Sakoma, kad ekonomikos, kaip ir moterų, nesuprasi, tačiau ekonomiką visgi rekomenduojama suprasti ir netgi to mokomės universitetuose. Aš pats irgi ilgai nesupratau ekonomikos, todėl nepretenduosiu į žinovus ir toliau. Netgi vienu metu išreiškiau tą fraze “ekonomika neturi logikos”. Ilgą laiką oponavau kitiems, kad ekonomikos neįmanoma prognozuoti, nes ekonominiai modeliai neveikia. Man buvo sakoma, kad su ekonomika sunkiau nei su gamtos mokslais, nes ten dėsniai pastovūs, o štai ekonomikoje – kintantys (reikštų jog nėra dėsnių). Mano kontraargumentas buvo, kad dėsniai yra visur, tik juos reikia rasti. Per pastarąjį pusmetį, perskaičius keletą gerų straipsnių, kilo minčių, kurios galėtų sustatyti viską į vietas ir sugrąžinti logiką į ekonomikos pasaulį. Tiesiog galbūt kažkur ne ten ieškojau(-jome) logikos arba nepakankamai įvertinome akivaizdžiai svarbius dalykus. Taigi apie viską iš eilės. Pasistengsiu neišsiplėsti, todėl būsiu kiek įmanoma taupus žodžiais.

Kodėl pavadinime pradėjau svarstyti apie protą ir jausmus/emocijas? Todėl, kad tai - universalu: vyrai - protas, moterys – emocijos/jausmai, tuo būdu papildo vienas kitą (galima kai kada ir atvirkščiai). Rytų filosofija turi yin ir yang koncepciją, kas reiškia jog esminių kultūrinių skirtumų šiuo klausimu turbūt yra nedaug. Galų gale, nesiruošiu brėžti Rubikono tarp proto ir jausmų, nes, sakykime, taip įdomiau gyventi.

Ekonomikoje buvo įprasta, kad racionalumas, t.y. protas valdo. Toks požiūris reiškia, kad, palikus sistemą savieigai, racionalumas nugalės ir viskas bus tik į gera. Tačiau puikiai žinome, kad taip nėra. Turbūt geriausias neracionalumo pavyzdys yra, kad kariauti nenaudinga, neracionalu, bet kariaujame. Policija turėtų būti nereikalinga, bet yra. O ką jau kalbėti apie taip vadinamus “žalingus” žmonių įpročius, kuriems nėra jokio…

Šis straipsnis yra ankstesnio straipsnio, vadinkime jį įvadiniu, apie ugnikalnius tęsinys. Eyjafjallajokull ugnikalnis (kurio pavadinimą lietuviai turėtų nesunkiai išmokti ištarti “ejafjatlajokutl”:) su trenksmu išsiveržė balandžio 14 dieną ir nesustodamas veržėsi ilgiau nei mėnesį iki gegužės 23d. Nors šiuo metu ugnikalnis nebesiveržia ir pelenais nebespjaudo, užmigusiu jo laikyti negalima, nes vis dar veržiasi vandens garai bei giliai žemėje fiksuojami silpni žemės drebėjimai, todėl bet kuriuo momentu išsiveržimas gali atsinaujinti. Istoriniai duomenys byloja, kad šis ugnikalnis gali veržtis su pertraukomis labai ilgai, net iki pusantrų metų. Tačiau kadangi jis bent laikinai nurimo, galima pasvarstyti ko Žemės (pirmiausia turbūt Europos) gyventojai išmoko ar sužinojo.

Pirmiausia visi pamatėme, kaip stipriai esame priklausomi nuo poreikio ar būtinybės skraidyti (kas darbo reikalais, kas laisvalaikio). Tuo pačiu pamatėme, kokį chaosą gali sukelti net laikini oro erdvės uždarymai. Apie avialinijų nuostolius rašiau ankstesniame straipsnyje ir su kiekvienu draudimu tie nuostoliai didėjo. Neliko nieko kita, kaip su tokia situacija susitaikyti ir gyventi įprastą gyvenimą, žinant, kad bet kuriuo momentu įmanoma užstrigti svečioje šalyje. Žymiai idomiau buvo stebėti avialinijų veiksmus ir retoriką, reaguojant į oro erdvės apribojimus. Iškart po Eyjafjallajokull išsiveržimo buvo pilnai sustabdyti visi skrydžiai Europoje, nes, remiantis aviacijos taisyklėmis Europoje, tolerancija vulkaniniams pelenams buvo “nulinė”. Užsitęsus išsiveržimui greitai visi suprato, kad tai negerai. Šioje vietoje reikia priminti, kad kalčiausios šioje situacijoje buvo būtent avialinijos, kurias islandai daugybę kartų perspėjo dėl limitų/standartų būtinybės, tik tai niekam nerūpėjo visuotinio pakilimo ir gerovės laikais. Tačiau vietoje to, kad avialinijos ir lėktuvų variklių inžinieriai lėktų į laboratorijas testuoti variklių, susėdę nusprendė, koks vulkaninių pelenų…

Šiuolaikinių informacijos priemonių, pirmiausia Interneto, dėka informacija ir visos iš to kylančios pasekmės plinta šviesos greičiu tikrąja to žodžio prasme. Nespėjau dar atsikelti ketvirtadienį ryte (balandžio 15d.), kai sulaukiau boso skambučio apie ugnikalnio (kitaip vulkano) išsiveržimą. Kadangi esame atmosferos tyrimų grupė, nieko keisto, kad buvo paskelbta “karinė stebėjimų padėtis”. Taigi, išsiveržė Eyjafjallajokull ugnikalnis (pavadinimą ištarti mokiausi gal 10min:). Tikslumo dėlei reikėtų pasakyti, kad pirmą kartą jis kukliai išsiveržė dar kovo 20d. Kadangi jis veržėsi kukliai ir prieinamoje vietovėje, ekstremalai padarė nuostabių nuotraukų. Na, o mes užfiksavome keletą nedidelių vulkaninės sieros koncentracijų epizodų savo tyrimų stotyje. Viskas butų taip ir pasibaigę, nes ugnikalnis nurimo balandžio 12d. Bet … sukaupęs jėgų driokstelėjo po poros dienų šiek tiek kitoje vietoje (už 8km) po 200 metrų storio ledynu 10-20 kartų didesne jėga nei pirmą kartą.

Štai  čia ir prasidėjo. Antrasis išsiveržimas buvo sprogstamojo pobūdžio (explosive erruption), todėl į aukštesniuosius atmosferos sluoksnius buvo išmestas didelis pelenų kiekis. Pelenai susidaro, kai iki 1200C įkaitusi magma susiduria su lediniu vandeniu (kaip žinia, ugnikalnis išsiveržė po ledynu). Šio ugnikalnio Žemės palydovo darytoje nuotraukoje Terra MODIS true color image (courtesy of Dundee University) aiškiai matyti purvina srovė slenkanti aukštesniuosiuose atmosferos sluoksniuose Europos žemyno link. Kadangi lėktuvai skraido panašiame aukštyje, kur pateko pelenai, buvo sustabdytas oro eismas, nes vulkaniniai pelenai ne tik kenkia lėktuvų varikliams, bet netgi juos sustabdo, o tuomet lėktuvai ore nesilaiko ir krenta žemėn. Vulkaninių pelenų lydymosi temperatūra (1200C) yra žymiai aukštesnė nei esanti reaktyvinių lėktuvų varikliuose, todėl jie aplimpa variklio detales ir juos gadina (šiuo atveju propeleriniai lėktuvai yra…

Beskaitydamas įdomų straipsnį jog nuolatiniai / gerai apmokami darbai JAV akivaizdžiai nyksta iš darbo rinkos, nusprendžiau pagaliau pabaigti jau senokai pradėta rašinį į šį blogą kuriame noriu išdėstyti kelias mintis apie darbuotojo / darbdavio aplinka šiandieninėje globalioje ekonomikoje.

Taipogi verta paminėti kad šios mintys yra daugiau apie privatų sektorių, nes valstybinis sektorius su savo unikalia darbo rinka :) reikalauja daugiau patirties tame turinčio apžvalgininko.

Kas yra darbo rinka? Tai tiesiog erdvė kurioje yra suinteresuotos pusės, viena norinti parduoti, kita norinti isigyti (beje kaip ir kiekviena kita rinka). Bendrai paėmus pardavėjas šiuo atveju yra savo patirtį, žinias bei paslaugas siūlantis darbo ieškotojas, o pirkėjas - potencialus darbdavys, norintis šias žinias bei patirtį panaudoti savo versle.

Dažniausiai čia ir baigiasi pardavėjo domėjimasis pirkėju. Jis tiesiog de facto isitikines jog nauda kurią pirkėjas gauna isigyjęs prekę, yra pirkėjo reikalas. Svarbu jog būtų mokama sutarta kaina. Taip buvo praeityje. Deja, ši rinka, kaip ir daugelis kitų - smarkiai keičiasi

Charles Hugh Smith ankščiau minėtame straipsnyje rašo jog JAV darbo rinką pakeitė technologijos, įvairių vėliau subliuškusių burbulų sukurtos “netikros” darbo vietos, bei darbdavių neužtikrintumas dėl ateities.

Tai, kad reikia pažinti pirkėją, tam jog sandėris būtų abipusiai naudingas pasakys bet kuris sėkmingas pardavėjas. O jei abipusės naudos nebus - sandėris beveik garantuotai bus trumpalaikis. Kogi reikia šiandieniniam darbdaviui? Beabejo viso privataus verslo galutinis tikslas yra uždirbti pelną. Todėl darbo rinkos pirkėjo požiūrį šiuo atveju būtų galima suformuoti paprastai:

Kompanija (ar privatus darbdavys) samdantys darbuotoja suteikia jam šansą uždirbti pelną tai kompanijai kartu gaunant dali pelno pačiam.

Tai jau šiek tiek komplikuoja situaciją :) Gaunasi, jog…

Savaitgalį pasirodė trumpa žinutė apie LLRI siūlymus privatizuoti valstybinius Lietuvos miškus. Kaip mylinti gamtą ir besidominti su aplinką susijusiomis problemomis, jaučiuosi atsakinga pakomentuoti šiuos LLRI pasiūlymus.
Visų pirma, kokie šie pasiūlymai? “Kadangi ūkinių miškų auginimas, priežiūra ir medienos realizavimas yra verslo šaka, tai neturėtų būti valstybės institucijų funkcija, todėl juos būtina privatizuoti. Kitų miškų (apsauginių, rezervatų ir specialios paskirties) valdyme turėtų būti remiamasi kuo mažesnio valstybės įsikišimo principu leidžiant privatiems subjektams atlikti didžiąją dalį funkcijų. […]Privatizuoti visus ūkinės paskirties miškus (71,7 proc. visų Lietuvos miškų) paliekant valstybės institucijų atsakomybėje tik išskirtinius objektus, gamtos paminklus. Tokiu būdu atsirastų galimybė žymiai sumažinti urėdijų darbuotojų skaičių, sutaupyti lėšų.“
Miškų privatizavimas grindžiamas tuo, kad miškų valdymas nėra valstybės funkcija, t.y. miškai nereikalingi vykdyti valstybės veiklą, todėl, pasak LLRI, miškai neturėtų priklausyti valstybei. Šioje vietoje pamirštama, kad į miškų suteikiamą naudą pretenduoja ir eiliniai šalies gyventojai. Kiekvienas iš mūsų neįsivaizduoja poilsio be miško suteikiamų malonumų… O daugeliui iš mūsų tai yra ir pragyvenimo šaltinis.
LLRI pamiršta diskutuoti apie tai, kas turi moralinę teisę į miškus. Miškas nėra produktas, kurį galima sukurti per kelis metus. Brandžiam miškui susiformuoti reikia nuo 200 iki 500 metų.  Kaip rinkoje įvertinti tokio miško kainą? Ar rinkos medienos kaina būtų pakankama? Jei miškai būtų privatizuoti, verslas įgautų visas su miškų eksploatavimu susijusias teises… Ar galima tikėtis kad privatus miškas bus atviras visiems norintiems juo pasivaikščioti? Ir šiandien, nors įstatymai neleidžia, ne vienas Lietuvos gyventojas pretenduoja į valstybinius Lietuvos miškus, paežeres ir paupius… Asmeniškai teko susidurti su aršiais šių valstybinių teritorijų „savininkais“ praėjusią vasarą. Ar…

Vasario 6 dieną, šeštadienį 12val. tęsime įdomių paskaitų - diskusijų tradiciją ir šį kartą kalbėsime apie socialinio banditizmo mitus. Apie šių mitų atsiradima, jų svarbą, funkcijas ir naudą (ar nenaudą), jų plastiškumą. Skaitovas - Tomas Balkelis.

Tomas yra istorikas, mokslų daktaras, dirbantis Dublino Kolegijos universitete. Mokėsi Lietuvos, Anglijos, JAV ir Kanados universitetuose. Pastaruosius penkis metus dirbo Mančesterio universitete. Šiais metais Londono „Routledge” leidykla anglų kalba išleido jo knygą „The Making of Modern Lithuania“.

Šiandien T.Blindos vardas žinomas turbūt kiekvienam (kas neprisimena jau kultiniu tapusio sovietmečiu, 1972-aisiais, pastatyto TV filmo tuo pačiu pavadinimu?). Ši paskaita nagrinėja santykius tarp socialinio banditizmo ir tautos kūrimo. Aptariami būdai, kuriais politinis ir kultūrinis elitas socialinius banditus ir jų folklorizuotas legendas transformuoja į tautinius mitus, kurie naudojami tautinių ir socialinių tapatybių kūrime.

Sekdamas „svieto lygintojo“ Tado Blindos (1846-1877) mito gimimą ir transformacijas, autorius teigia, kad herojiškų plėšikų mitai suvaidino gana reikšmingą vaidmenį tautinių bendrijų kūrime tose visuomenėse, kuriose etniniai konfliktai atliepė socialines įtampas. Tirdamas mito plastiškumą, autorius teigia, kad herojiško plėšiko mitas, būdamas bendruomenės įsitikinimų apie save veidrodžiu, gali tapti galingesniu kultūrinės reprezentacijos įrankiu nei elitų pastangos šiam mitui suteikti fiksuotas ideologines prasmes.

Paskaita nemokama, vieta - jau tradiciniu tapęs Green Room pokalbių kambarys. Žemėlapis. Iki pasimatymo.

Papildymas 2010 Vasario 20:

Ačiu visiems dalyvavusiems, buvo šauni paskaita bei diskusija. Po paskaitos Tomas sutiko pasidalinti mintimis trumpame video interviu. Jį galite rasti pagal šia nuorodą.